lofto efektas

niekada nemėgau laisvos temos per dailės pamokas. mokytoja greičiausiai pagiringa ir beveik be fazės pakaitomis kartoja frazes 'nepalikit fono balto, neužskaitysiu' ir 'kas ką tik šitą metė?'. o gal laisva tema įtraukta į pamokų planą? nesvarbu. svarbu tai, kiek fizinio skausmo man sukeldavo klausimas, ką piešti, kai gali piešti viską, ką nori? bet ką. turi 45 minutes. ne, turbūt mažiau: aš visada buvau tas vaikas, kuris atsineša storų popieriaus lapų paišybą ir žiauriai gerus, skirtingo kietumo pieštukus ir 10 minučių pamokos viską visiem skolina. 10 minučių populiarumo. taigi, 35 minutės man nupiešti, tai ką noriu. viduje kunkuliuoja ambicijų kova: ar sugalvoti nupiešti kažką šūstrai, ar iškelt baltą vėliavą ir užbaigt viską dar vienu saugiu ornamentu. nes jo, ornamentai yra nuostabu. visi piešia ornamentus. ornamentai ir man sekėsi. nes kam kažką daryt kitaip, kai darydamas štampofkę, gausi lygiai tą patį įvertinimą? daug kur gyvenime taip yra, bet ne visur. jezus, reikia vyt šitą mintį šalin. bet per ilgai tokiais svarstymais užsiimti nevertėtų: gali iš viso nieko nenupiešti ir gauti neigiamą įvertinimą. 'aš tikrai pabaigsiu namie', kai niekada nepabaigi, nesuveikia. tikrai kažkada bandžiau užbaigti namie, bet jaučiausi tikrai debiliškai. blet, kas daro dailės namų darbus? piešia per prievartą. absurdas, žinau. kas iš vis tokią katorgą kaip dailės pamoka sugalvojo..? po minutėlės pakeliu galvą apsižvalgyti, ar aš viena čia tokia nelaimėlė. ir pasirodo ne! dar mažiausiai 5 vaikai išgyvena tą pačią kūrybinę krizę: susiėmę už galvų spokso į tuščius popieriaus lapus, kontempliuoja. kiti likę arba piešia ornamentus arba iš mano skolintų lapų lanksto lėktuvus. sūkos. lengva jums gyventi. pavydu. aišku, ir lapų gaila. tokių nuotaikų apimta, būdavo, ir aš pasiduodavau. greit kokį ornamentą nupeiziodavau. jeigu tinka kitiems, kodėl turi netikti man? ką, aš gal kokia nenormali? visa tai rašau norėdama apibūdinti, ką man reiškia kūrybinė laisvė. taip, kūrybinė laisvė bendrai paėmus yra geras dalykas. aš kažkaip tik įžvelgiau, kad ir iš primityvios perspektyvos, tokį mažą šešėlį, kuris kartais gali būti ir baisiai didelis. gyvenime kuriu ne tiek daug kiek norėčiau ir dėl visko kaltinu tik šitą kūrybinę laisvę. kai galiu viską, nebegaliu nieko. dėl šios priežasties vis dažniau susimąstau, kaip save limituoti? paprasčiausias pavyzdys. lygiai po savaitės grįžtu į tą pačią dailės pamoką, aišku, piešinio nepabaigusi, o pamokos tema - natiurmortas. tikrų tikriausias rėmas, laisvės labai minimaliai. prie lentos pastatyta vaza su bijūnais, kūgis iš matematikos kabineto ir kolba. labai tipinis vaizdelis. atrodo, vietos interpretacijai nėra. štai tada mano vaizduotė ir atgyja. gėlės tampa kažkuo panašiu į augalus, kuriuos rodydavo per animacinį jumanji, kūgis.. tikriausiai ir lieka kūgiu, nesu aš jau tokia kūrybinga, o kolboj verda kas nors tiršto ir burbuliuojančio. toks jausmas, kad mane aptvėrusi tvora, o aš ją apipeizioju purškiamais dažais. nėr tvoros - nėr ant ko ir peiziot. čia mano tokia logika. tik dabar susimąsčiau, kodėl visada norėjau gyventi lofte. aukštos lubos, dideli langai ir pan.. esmė ne tame, kad loftas yra šūstra, kas, be abejonės, yra tiesa, ir neverta įrodinėti priešingai, o tame, kad tai yra labai limituota erdvė. kaip iš mažos kvardratūros išgimdyti didesnę. tai yra lofto esmė. nubrėžtos aiškios ribos. sąmonė susiduria su kūrybine nelaisve ir pradeda priešintis. atsitrenkiu į sieną - negaliu jos pramušti, bet galiu ją apipiešt. kai padėtis be išeities, išeitį belieka susikurti pačiam. kaip šitą lofto efektą pritaikyti visame kame? kol kas klausimas be atsakymo.

kai noriu ką nors parašyti

kai noriu ką nors parašyti, ne, kai noriu parašyti ką nors gero, tokio gero, kad ryte skaityčiau ir pati sau mintyse pločiau arba imituočiau minios ošimą garsiai leisdama iš plaučių orą ir judindama prie burnos priglaustus delnus, užtikrinu šias sąlygas: 1) būtinai yra ne anksčiau 2 nakties; 2) groja radiohead; 3) esu girta. tada sugrojusi kelias partijas oro gitarų solo vietoj mini pirštų trenažo imuosi darbo. rašau ir kai visa suplukusi pagaliau užbaigiu, kažkoks tuštumos jausmas apima. kiek laiko sugaišta pretenzingiems paistalams, tačiau kiek gražių sakinių sudėta. panašiai ir visas mano gyvenimas plaukia (sakau plaukia, nes kartais baisiai banguoja. aukštyn žemyn). laikas vis eina, o aš niekaip neišaugu iš jo gaišimo. kartais baisu, kad dėl to nejaučiu jokios sąžinės graužaties. nesijaučiu kalta, kai bežiūrėdama pro troleibuso langą (taip bežiopsant visada viena ir ta pati pagrindinė mintis galvoj, ar visi antakalnį mato taip, kaip jį matau aš; ar visi spalvas mato vienodai) pamirštu išlipti reikiamoje stotelėje ir kažkur pavėluoju. aš apskritai visur vėluoju. laikas vis bėga, o aš vis neišaugu iš jo gaišimo (lyrinis pakartojimas. epifora). kartais baisu, kai tau 20, o dar užvakar buvo 17. kartais smagu, kai jau vasara, nors užvakar dar kasei sniegą, kad tavo 94 ford mondeo kaip nors išvažiuotų iš kiemo. kartais taip sunku, kad bandau save apsikabint ir susistatyt skeletą į vietą. kartais taip lengva, kad užmiegu be kaldros ir pagalvės. todėl ir sakau, banguoja. kaip chemijos paėmus. keliauji nejudėdamas iš vietos. gal man neturėtų būti tuščia? gal visa esmė tose bangose ir yra? aukštyn žemyn. maža problema, kad kartais ir apsivemt galiu - skrandis silpnas. kaip vaikystėj. reikia atsisėst autobuso prieky, surast priešais nejudantį tašką ir į jį susikoncentruoti. nekreipti dėmesio į sumuštinių kvapą. stengtis nesupyzdint vaikų, kurie juos ėda (gerai gerai, gyvenime nieko nemuščiau, absoliučiai nesu agresyvi). grįžtant prie pradinės temos, visos tos trys sąlygos man atskleidžia kažkokias gyvenimo tiesas. atveria čakras. todėl ryte labai ir įdomu pasiskaityti. išvis, gal man narcizizmo aukščiausias laipsnis, bet man įdomu pasiskaityt, ką pati sau parašau. kam blet daugiau tokie tinklaraščiai skirti, negalim gi visi būt įdomūs kitiems.

man įdomu, ar kas nors pastebėjo: kuo mažesnės anime veikėjo akys, tuo jis mažiau svarbus?

kiek praėjo

kiek čia tepraėjo.. skaitau šitą savo tinklaraštį ir sau tokia pikta atrodau. jezus, iš kur tiek cinizmo? kam čia man tų spyglių? kitas pastebėjimas -  esu parašiusi keletą tikrai gražių sakinių. gal reikia parašyt kokį meno kūrinį? gražių sakinių kompiliaciją. toks avangardas būtų. fluxus. antra yoko ono blet. bet apie mane nei skaityt nei rašyt neįdomu. kai manęs kas paprašo papasakot apie save, pradedu vardint, kokią muziką klausau ir paklausiu greit, ar irgi klauso alice in chains. neklauso. tada paklausiu ar matė fight club. matė. pasaulis išgelbėtas. apokalipsės išvengta. į pokalbį apie filmus įsijungia ir kiti. bėga iš savo pokalbių kaip žiurkės iš skęstančio laivo. fight club yra gelbėjimosi ratas. pokalbiai apie filmus patinka visiems. visi yra kažką matę. ar bent pavadinimą žino. bet režisierių ne. kompozitorių ne. aktorių ne. ir mane tai nuoširdžiai užpisa. rimtai. nežinau, kas čia tokio, bet žiauriai žiauriai nervina. užverda gyslose net. čia kaip kitus čepsėjimas užpisa. anksčiau ar vėliau (greičiausiai vėliau) tema apie filmus išsenka. tada visi panikuoja. atseit visiem pasidaro įdomūs jų telefonai, bet aš žinau, kad viduje juos visus kausto panika. jezus, net nupurto, kai prisimenu kokį nors tokį pokalbį. blet kaip žandus skauda paskiau. ir akių kampučius. kažin visiem skauda, ar čia aš viena taip tikroviškai plačiai šypsausi? viskas. čia buvo paskutinis mano piktas įrašas. aš jų niekada neplanuoju. tiesiog atsiverčiu ir pradedu rašyt visą minčių srautą. va ir dabar taip. nors šiuo momentu visai nesu pikta. viskas, gana. būsiu linksma. nebūsiu daugiau pikta.

noriu būt kažkuo

kai pasibels lietus į gatvės grindinį. (įsijungia Ditkovskis). kai pasibels lietus į tavo širdį. (unisonu). tu nesislėpk, nuo jo nebėk. kad sulijai nesigailėk. apimtas kriminalo nuotaikos klausai sau aktorių trio, po truputį grimzti į filosofinius apmąstymus. o gal visgi grimzti į miegą, po truputį sapnuoji. o gal visgi pretenzingai postringauji kažkur vidury interneto. ir visgi visa rodo į trečią variantą. kam tų fancy sakinių aš irgi nesuprantu. iš kur tas noras tokiu būdu save realizuot? gal todėl, kad šią lietingą naktį vienas intelektualas nudūrė kitą? paradoksalu. vieta, kur inteligentijos koncentracija didžiausia visame mieste, kiekvieną savaitgalį apvemta ir apipilta alum. o šįvakar ir krauju. su pirmosiomis mirgalkėmis įsižiebia ir niujorko langai. tada vėl greitai užgęsta. kad šešios plačios akys galėtų viską stebėti slapta. ir aš ten tarp jų buvau. tik tingėjau girliandą išjungt, tad itin slaptai nepavyko. grįžtant prie savirealizacijos. tarp tiek niujorkiečių ir aš viena. aš su jais, bet pas mane groja vienatvės himnas aktorių trio lietus ir tuo pačiu jaučiuosi ne su jais. sako, reikia susireikšmint kol jaunas. nes kada dar bus laiko? aš nežinau kas bus rytoj. pabūk pabūk dar senas drauge. gal susitiksime ne tuoj. kažkoks kartėlis gerklę graužia. būk geras, dar po vieną taurę. žinai, šią naktį sapnavau. vaikėzą žaidžiantį palaukėj. ir atsibudęs pravirkau.

sielos gelmės vol.2

užsimerk ir neša

odisėja

instrumentuotė - 10 balų. backvokalai - 10 balų. jay kay ir vienuolika duočiau. tik nuostabus žmogus gali kurti tokią nuostabią muziką. tik per jamiroquai po truputį pažįstu funką. tai viena grupių, kuri jau gan ilgą laiko tarpą vis dominuoja mano grojaraščiuose. pirmą kartą išgirdau berods 12 metų. neįsivaizduoju kokio nors dvylikamečio klausančio funką, bet taip, tokia nenormali aš buvau. nelabai ir dvidešimtmetį įsivaizduoju. nežinau kodėl. kažkaip ne masėms. įsivaizduoju tėvus on a night out. kai vaikai namie seniai miega. mėgstamiausias albumas iki šiol - funk odyssey. nors po truputį griebiu ir synkronized bei dynamite. tematika, aišku, kiek skiriasi, tačiau negaliu teigti kad kažkuris geresnis ar blogesnis. malonu klausytis bet kurio, nesvarbu kuria kryptimi grupė nori save išreikšti. mėgstamiausia daina iki šiol - space cowboy. bet visos jos turi kažką tokio. kažkokį jaunystės vibeą savy. kiekviena daina kviečia šokt. tai aš ir darau. mažiausiai kasdien. nes neįmanoma neatsistoti, kai išgirsti cosmic girl. too young to die - epinis smuikų intro. stillnes in time - kažkur nunešantis fleitų skambesys. o šiuo metu prievartauju talullah. lėta švelni meilės daina ir tobulas vokalas. apskritai, jay kay yra neįtikėtinai talentingas žmogus.

join me

šuolis

kodėl tau taip svarbu pabrėžti, kad kažko nedarai? kažkuo itin nesidomi? nešventi valentino dienos. nežiūri televizoriaus. nesveikini moterų per moters dieną. nevalgai kiaulienos. neklausai taylor swift. toks jausmas, kad visas tas nedarymas tave daro kažkuo ypatingu. kai tuo metu iš tiesų tu skęsti jūroje tarp tų visų kitų nedarančių. toks jausmas, kad tai rodo tavo inteligenciją, kai iš tiesų rodo tavo netolerantiškumą ir kvailą pretenzingumą. gal ir nuliūdinsiu, bet kažko nedaryti ar nemėgti yra lygiai taip pat nuobodu ir banalu (o gal net labiau?) kaip daryti viską, kas banaliausia ir labiausiai kiču kvepia šiam gyvenime. paradoksalu. perdėtas dėmesio nukreipimas, į tai kas tau nerūpi tik parodo, kaip iš tiesų tau tai svarbu. kodėl nepapasakojus apie tai, kas tau patinka? kam tu jauti aistrą? kas tave domina? mane asmeniškai visada žavi žmonės, kuriems kažkas iš tikrųjų patinka. tikriausiai galėčiau valandų valandas klausytis, kaip kažkam iš tikrųjų patinka remontuoti automobilius. stebėti paukščius. ravėti daržą. dievinu tą jausmą, kai sava aistra mane užkrečia kitas. kai nuoširdus užsidegimas be vargo įtikina. štai kas verčia mane manyti, kad turi turtingą sielą. klausytis apie tai, ko tu nemėgsti ar nedarai yra neįdomu on so many levels. galų gale, argi ne dėl to, kad tau žiauriai neįdomu tu to kažko ir nedarai? 

tai matyti jos žvilgsnyje

ji žino, kad jis dievas, o ji - tik šiukšlė.

ant bangos keteros

visi mes tokią pažįstam. mažiausiai dvi ar tris tokias. stovi ji Kudirkos aikštėj su vero cafe puodeliu, kurį greičiausiai jau painstagramino, garsiai kalba telefonu. iphone. vėjyje plaikstosi ilgi, tobulai tiesūs plaukai. aplinkinius stebi piktų plačių antakių įrėmintos vaikiškos akys. tačiau makiažo pagrindo ant veido nevaikiškai. ant rankos kabo zaros maišelis, ant galvos juoda fedora. iš tikrųjų tai viskas juoda. baigia ji šnekėt ir nešina savo hermes padielka kaukši į donut labą. ten dar pora nuotraukų plius užsičekina feisbuke. feeling nostalgic - at Donut Lab. tik staiga (o ne!) spurga ištepa burberry raštus ir sugadina, haštagas, tobulą popietę senamiestyje. nusprendžia į paskaitą jau neiti, nuotaika sugadinta, o be to, reikia juk kartais ir pailsėti. kai jau MK fuflekas ant rankos muša tris - laikas keliauti nusipirkti šio mėnėsio l'officiel. lauko kavinėj Vilniaus gatvėj ji varto puslapius savo išpuoselėtomis rankomis demonstruodama tik šiandien ryte padarytą gelinį lakavimą. pradėjus kauptis debesims ir nukritus pirmiesiems lašams jau ir taip nepatenkintą fizionomiją perkreipia dar didesnis pyktis. svarbiausias akimirkos rūpestis - plaukai ir kaip juos apsaugoti nuo išsipūtimo. it cukrinė skuba į vidų ir skambina savo sužadėtiniui-vergui-mankurtui-šoferiui, kad atvažiuotų jos pasiimti. būtinai jam paduoda panešti rankinę ir mažiausiai penkiolika kartų paklausia, kaip jos plaukai. įsėdusi į automobilį painstagramina sužadėtuvių žiedą šalia bmw logo, tačiau žino, kad vaikų tai jau tikraaaaiiii šitam negimdys, jis per valentino dieną nepadovanojo jai victorias secret dulksnos! haštagas goals. grįžusi namo pirmiausia patikrina kas palaikino jos aftergym selfie ir nusprendusi, kad laikų ne per mažai, nuotraukos neištrina. tada kaip ir kas vakarą publikuoja leknicko eiles ir keletą akimirkų padūsauja. parašiusi neigiamą atsiliepimą vinted dar valandėlę palaukia, ar tik kartais alesius neįkels jos nuotraukos, nes lyg ir pasirodė anksčiau dieną, kad fotografavo. per kūną nuvilnija nerimo banga: prisimena dėmę ant burberry. vakarienei suvalgiusi cezario salotų ir ilgai ilgai išgulėjusi putų vonioje pagaliau atsigula į lovą. king size. tačiau užmigti dar pusę nakties nėįstengia - ar išsiskalbs jos burberry?

šviesulys

besitvarkydama baraką radau vieną metinę cizą. tarp cukraus. taip, aš degalinėse vagiu cukrų. suskaičiavau 34 pakelius. siekiu šimto pakelių: pasiskinsiu saulėtekio kieme svarainių su švinu, išsivirsiu kokios nors tarp dantų girgždančios uoginės ir parašysiu šiuolaikišką išgyvenimo vadovą apie tai, kaip už minimalias pajamas maksimaliai gyventi. nes maksimaliai gyventi yra mano gyvenimo būdas. maksimaliai gyventi visais aspektais. rytojaus sąskaita. jei naktį tempiu iki maksimumo - ryte paskaitose su maišais po akimis iki kelių bandau konspektuoti maksimaliai įskaitomai. jeigu nusiperku naujus sporbus  - savaitę ėdu ryžius arba gyvenu iš draugų malonės. jeigu myliu - tai nei tų bemiegių naktų, nei naujų sporbų reikia. kokias geras 15 minučių galvojau, ar surūkyti tą cigaretę dabar ar dar palaukti. ai, nematė ten bala. radybos. apsivilkau savo naują paltą ir kambario balkone užsikūriau. pastatau apykaklę, paspaudžiu kliką ir užvertusi galvą išpučiu dūmus į labiausiai žvaigždėtą naktį, kokią esu regėjusi Vilniuje. visos mano iki tol patirtos žvaigždėtos naktys pasiliko gimtinėje, rugpjūčiuose, kai iki pusės įsilipę į vandenį tapdavom paukščių tako dalimi. kai atspindys susilieja su tamsa ir viskas, ką aplink matai, tai pagal neregimą horizontalę simetriškai išsidėstę šviesuliai. vanduo šiltas, oras karštas, o akys dega. mėgdavom apie ateitį va šitaip šnekėti. nuoširdus užsidegimas, nei lašo cinizmo. pirmą kartą gyvenime rūkau viena. pastaruoju metu daug ką darau viena. intelektualaus žmogaus prakeiksmas. protas geriausias draugas ir didžiausias priešas. į turėklą užgesinu biką ir atydžiai apžiūriu ar nepradeginau naujo palto (vienu momentu lyg ir mačiau pelenus krentant ant skverno). neblogas jausmas. rūkyt pačiam su savimi.

king jeremy the wicked

tikriausiai dauguma mano amžiaus žmonių jaučiasi gimę ne savo laikotarpyje. kaip visa tai, kas mane supa, yra nevertinga. neturi paprasčiausios išliekamosios vertės. labai stipriai abejoju ar po dvidešimt metų kas nors klausys the kooks lygiai taip pat, kaip aš dabar klausau dvidešimties metų senumo pearl jam muziką. tie jausmai, kurių kita karta jau nepajus. tie unplugged gigai, tie tikri vokalai. nesuvaidinta muzika. kai scenoje užtenka tik atlikėjų. ilgi plaukai, flaneliniai marškiniai. kartais atrodo, kad savyje turiu tokių skylių, kurias užpildo tik būtent tokie reginiai ir garsai. ir kaip tuščia viduje pasidaro, kai supranti, kad gimei per vėlai, žiauriai per vėlai, kad visa tai išvystum iš tikrųjų. belieka kaltinti tik savo nestandartiškai nuostabius tėvus, kad mane dar vaiką supažindino su pribloškiančiu muzikos pasauliu už statistinio pradinuko suvokimo ribų, kuris lyg žuvimi tau teškia į veidą ir liepia brist iš to šūdo, kurį dabar vadinam muzika. iki šiol sunku atsipeikėt. mielai iškeisčiau visus gyvenimo patogumus į grunge dievų festivalį. visą pasaulio kabelinę į 90ųjų, pop kultūros nepaliestą mtv. visus pažįstamus į vieną, kuris bent kartą yra stovėjęs mano vietoje.
1:14 pataisymas: ne visa dabartinė muzika šūdas. truputį prasičiūhninau.

sielos gelmės vol.1